Justinas Marcinkevičius


Šią naktį...

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.


Pasigailėjimo sonetas Pasigailėjimo rudens laukams, Seniems žmonėms ir einantiems per lietų. Pasigailėjimo vaikams. Bet kam Ant atsisveikinimo lieptų. Ir pasmerktiems, ir apverktiems, Išėjusiems be sugrįžimo - Pasigailėjimo visiems! - ir tiems, Kurių net motinos neatpažino. Pasigailėjimo langų šviesa - Visų šviesa. Visų ranka ją laiko: Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko, Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa - Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa, Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.

Meilė Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt, Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje. Ir mano rankos, kaip ir mano viltys, Vėl šaukiasi į ją. Į ją. Tiktai į ją. Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk. Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk. Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink, Parodyk, koks aš menkas. Tik būki prie šalies, Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas Aistringo vandenyno fantastiškam dugne, Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, Tik leiski bent akimirką nušvisti Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių. Ir gali būt: suniekintas, pamintas, Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu. Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas, Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Sapnas Šią naktį sapnavau, jog tu mirei: Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė, Visam name užgeso žiburiai, Ir širdį juodas nerimas suspaudė, Ir visas aš raudojimu virtau, Ir meilės žodžiai daužėsi krūtinėj - Lig šiol, deja, nepasakyti tau, Dabar jie buvo žodžiai paskutiniai. Aš parklupau po didele našta: Tai mano meilė, - tavo balsas tarė. Ir pajutau, kad meilė - net ir ta - Man dvigubai sunkesnė pasidarė.

Šventoji duona 1 Retai pas mus kvepėdavo ragaišis, Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma. Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius Į pečių malkas kraudavo mama, - Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos. Duonelė, ji sakydavo, šventa! Ne veltui, pirmą kepalą pašovus, Žegnodavo jį drebančia ranka. O kai lig soties duonos prižiaumoji, Tai ir į aslą nukrenta pluta. Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja: - Pakelk, sūnau, duonelę! Ji - šventa. 2 O štai dabar: Voratinkliai jau draikos. Ruduo, ruduo! Ir liūdna ir graudu - Lig šios dienos nesuvežtos padraikos, Sugrėbstytos prieš mėnesį ar du. Nejaugi mes prikrovėm pilną kluoną Ir ten daugiau nė varpa nebelįs? Nejaugi mes jau tiek turtingi duona, Kad galim ją barstyti į šalis? Kiek varpų jau iškūlė vėjai, lietūs Jau ne viena ir žemėn suminta... Nejaugi joms nebuvo kluone vietos? Pakelk, sūnau, duonelę! Ji - šventa!

Akmens ir žolės vienybė Kai mane aplanko senas mano tėvas, Aš tarytum jo akim Žiūriu į miestą, Į pasaulį, Į save, Į daiktus. Jo veide Jau nieko nėr bereikalingo - Lyg prinokusioj Geltonoj kviečio varpoj - Viskas aišku, Paprasta, Tikslu Ir gera. Šiandiena grįžo jis iš miesto Ir pasakė: - Čia nėra žolės vienybės. Ir pridūrė: - Bet užtat yra akmens vienybė. Vakare jis Atsidusęs tarė: - Tai matai, Išsidalijome pasaulį, O dabar - Nežinom, kaip sudėti.

Man reikia Iš nieko nenoriu nieko Jei noriu - tik iš savęs. Man reikia save bent sykį Aplinkui žemę apvest. Man reikia sau parodyt, Kuo didelė ji, kuo ne Man reikia save padaugint, Man reikia pratęst mane. Man reikia save apgyvendint Tūkstančiuos žemės darbų. Man reikia mylėt: bent meilėj Nenoriu pakeistas būt.

Sugalvojo mane tokį Sugalvojo mane tokį: Šitaip - gražų, taip - negražų, Šitaip - gerą, taip - negerą, Šitaip - didelį, taip - mažą, Šitaip - linksmą, šitaip - liūdną, Šitaip - jauną, šitaip - seną, Dar gerai, kad man pridėjo Šitiek - paukščio, šitiek - medžio: Tai žaliuoju, tai siūbuoju, Tai, savy nutūpęs, čiulbu.

Palinkęs į meilę žmogau Palinkęs į meilę žmogau, Su krintančio lapo dvasia! Kai šauksi tamsoj - neužgauk Gėlės arba paukščio balse. Kai ranką ištiesi - tegu Šviesa sulapoja jinai. Dejuoja už mūsų langų Pavargę gyvybės sparnai.

Dainuoti - tai užmiršti mirtį Dainuoti - tai užmiršti mirtį. Bet argi ne jinai įsako: dainuok! dainuok! Baikšti mergaitė basa sustoja ant žarijų. Kaip virpa jos liesi petukai ir kaip aukštai jos akys regi! Ar ji dainuoja, ar tik verkia? Tai tavo siela. Duok jai kūną. Gėlės gyvenimą parodyk. Prie vakaro privesk. Prie riksmo. Prie kraujo paguldyk ją - veidu į meilę - viešpatie, į mirtį! Tenai visa ta begalybė. ir niekas jos geriau nemato už tavo sielą. Ji pravirksta, bet jau pro ašaras įžiūri gyvenimą, kurs jai atrodo ne toks gilus. Ir ji užgieda.

Regėjau vienąsyk Regėjau vienąsyk, kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau, kažką kalbėjo, statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės. Staiga pašoko, griebė baltą plunksną, kuri styrojo įsmeigta į smėlį, sušuko: "Jeigu taip - aš išskrendu!" Ir ką jūs manot jis tikrai išskrido. Visi mes išskrendame iš vaikystės.

Gyvybė - mano ginklas Gyvybė - mano ginklas, užuobėga menka, nesibaigiantis ginčas, nei karas, nei taika. Tiek būta, jausta, rėkta, kad jau spėliot imi: o kas gamtos norėta įrodyt manimi? Ko gero, jos mėginta visu manim pajust, kaip skaudžiai viskas krinta, ir kaip aš myliu jus.

Didumas to, kas mumyse Didumas to, kas mumyse iš meilės auga ir gerumo! Aukšta liepsna lig raudonumo Įkaitinanti mus. Dvasia ir kūnas mūsų amžinumo. Ir tu, ateinanti su ja, esi šviesos atsiradimas. Į mylinčias duris beldimas. Prisiglaudimas tamsoje. Prisikėlimas. Nutolimas. Tai nuo tavęs čia taip šviesu, Nuo žodžio šitaip pasakyto. Nuo pagalvojimo balsu: turbūt ne dėl savęs esu - Esu turbūt dėl ko nors kito.

Aš nenoriu meluoti Aš nenoriu meluoti pats sau, Nes esu sąžiningas žaidėjas: Pailsau aš, draugai, pailsau, Darbo dieną vos tepradėjęs. Bet pakeisti manęs nereikės, Aš iš rankų dainos nepaleisiu: Atsilaušiu iš savo riekės Ir toliau nesiskųsdamas eisiu.

Aš nesakysiu Aš nesakysiu, kur skubu, Namo sugrįžęs po darbų. Tegu spėlioja! Tegu pažiūri į akis. Gal akys ims ir pasakys: - Gyventi gera! Tegu paklausia jie širdies. Galbūt ji pakuždom pridės: - Mylėti gera! O jeigu rankų prisilies - Jos pasakys, neištylės: - Ir dirbti gera!

Šiandieną širdį pasivaikčioti išleisiu Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu - Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis: Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas, Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas, Ir toli, labai toli girdėtis. Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis. Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Ir meilė duonoj... Ir meilė duonoj, ir gėlė balse: Kiek duodi - tiek tavęs ir lieka. Tai kas gi tu - ar kūnas, ar dvasia, Gyvenime, saldžioji mūsų liepa? Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy Suspaudžia širdį vasaros didumas. Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi Į žemę pelenas, į dangų dūmas.

Aš visą gyvenimą nemoku, kad medis tylėtų Aš visą gyvenimą Nemoku, kad medis tylėtų, Kad laukas ko nors neištartų Žaliu ir giliu bosu. Girdžiu, kaip šaukia akmuo - Turbūt užkliudytas prie vartų, Kaip meiliai kuždasi pievoj Milijonai žolės balsų. Nemoku, kad būtų tamsu, Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų, Kad vis neįpūstų kas nors Beišblėstančias žarijas. O, kaip šviečiam, kaip giedam, Kai lenkiamės prie žaizdotų Kalbos ir gimtinės rankų, Kai tylūs bučiuojame jas. Nemoku mirties. Sakau, kad mirties nemoku. Dabar ir per amžius Nemoku, nesuprantu. Štai: lyg nesuprastą pamoką Tylėdami išnešam žmogų. O atrodo, kad upę, Išėjusią iš krantų.

Kiek esame, broli, tiek turim Kiek esame, broli, - tiek turim. Kiek žydėjome - tiek nuvytom. Gal jau būkime durim? Gal, sakau, atidarytom? Gal kartais pakeleivingas Kelio užeis pasiklausti. Esi labai reikalingas Matyti, girdėti, jausti. Kol persmelks kažkas - kaip vėjas. Pašokęs žvelgsi į tolį: Niekas nebuvo užėjęs. Tai ko tu toks liūdnas, broli?

Nusijuoksi - nusijuoks gamta Nusijuoksi - nusijuoks gamta. Imsi verkti - ir gamta pravirks. Panorėsi - net žvaigždė - ir ta Trumpučiu eilėraščiu pavirs. Bet pažvelgsi į save - tamsu. Ir tik menkas šviesulys - tenai, Kur nedrąsiai ištari: esu. O daugiau ničnieko nežinai...